(Paranormal) „Gyventi Biržų rajone ir neturėti savo alaus – neįmanoma, nes alaus virimas čia buvo ir tebėra krašto savastis, šventa šimtmečiais egzistavusi tradicija bei svarbus bendruomeninio gyvenimo įvykis“, – sako Valdas Vižinis, praeityje žinomas TV veidas, šiandien įsikūręs Gataučių kaime, partizano Mamerto Indriliūno sodyboje. Valdas domisi aludarystės istorija ir šio amato moko visus norinčiuosius. Kasmet prieš didžiąsias metų šventes jis verda kalėdinį alų.
Jūs, buvęs šiaulietis, paskui vilnietis,dabar tapote beveik biržiečiu. Kaip sekėsi įsikurti kaime?
Kaip iš vilniečio tapau kaimiečiu? Sėkmingai vedžiau Gataučių kaimo gyventoją, čia gimusią ir užaugusią. Įtariau, kad žmona pareigos vedina kiekvieną savaitgalį važiuos pas tėvus. Kad man nereikėtų svečiuose gyventi jų darbo ritmu–juk nekiurksosi priešais televizorių, kai visi aplink dirba– įsigijau sodybą. Tame pačiame kaime už kilometro nuo tėvų užtikome jau dešimt metų negyvenamus trobesius, kurie sužavėjo senoviška klėtimi, svirnu, „gryčios“viduje įmūrytu didžiuliu ketaus katilu vandeniui virti. Daug negalvojau.
Per penkerius metus vis tik sugebėjau įsikurti – suremontuoti pirkią, sulopyti stogus, užveisti sodą, įkurti literato, partizano Mamerto Indriliūno muziejų. Žmona viską „apėjo“ gėlėmis ir vasarą vakarais jau galime ilsėtis žiūrėdami į atsiveriančius tolius, miškus, stebėdami saulėlydžius, kurie šioje Lietuvos dalyje būna ypač sodrių spalvų. Tai šalies šiaurė–čia žmonės bulves kasa pora savaičių vėliau nei suvalkiečiai.
Kuo jus žavi gyvenimas kaime? Kuo ypatingi Gataučiai?
Nežinau, ar mane žavi darbas išsijuosus nuo ryto iki vakaro, o būtent toks ir yra tikrasis gyvenimas kaime. Kaimiečių gyvenimo ritmas nepakito ir 21 a., nors gal nebėra to bendruomeninio gyvenimo gylio, kuris buvo tarpukaryje ar kolūkių laikais.Individualistinis gyvenimo būdas juntamas ir kaime, tačiau darbo niekas neatšaukė, pabrėžtinės pagarbos ir taikaus sugyvenimo su kaimynais taip pat.
Būdamas Gataučiuose vis pagalvoju, kokie dideli kaimo ir miesto žmogiškų santykių skirtumai– tai lyg dvi skirtingos galaktikos. Kai miesto žmonės bijo sveikintis su savo laiptinėje sutiktu žmogumi, nes neaišku, ar tai kito namo gyventojas, kaime visai kitaip, čia vis dar gyva bendruomenės dvasia.
Kodėl jus sužavėjo būtent aludarystė, o ne naminio vyno rauginimas ar samanės varymas?
Prieš 17 metų pirmą kartą čia atvažiavęs iškart patekau įkoštuves – alaus darymo proceso pabaigtuves. Kai aludaris sukviečia ūkininkus, visi stoja pilstyti alų į statines(košiama per sietelį, sugaudantį nereikalingus apynio lapelius, mieles, vasarą net musių pasitaiko) ir, žinoma, iš to paties kubilo ragauja alų. To nepatyrusiems sunku apibūdinti buvimo su alumi jauseną, tą svaigimą nuo alaus kvapo, kaimynų bendrystės, šventą biržiečiui prisilietimą prie to, ką matė pas savo tėvus, senelius. Labai norėjau tapti viso to dalimi, juolab kad mano močiutė nuo Gruzdžių darydavo alų. Turiu knygelę „Gruzdžių alus“, kurią padovanojo dailininkas Rimantas Dovydėnas. Dirbdamas Joniškio, Pasvalio rajonuose, tėvas savaitgalį grįždavo su „bačkute“. Alaus kultūra man nebuvo svetima.
Kas sunkiausia aludarystės procese? Papasakokite, kokias klaidas darėte, kol mokėtės šio amato?
Pirmasis mano alus nusidavė puikus, bet antro darymo buvo nepavykęs – teko niekam nematant išpilti. Yra toks biržiečių aludarių terminas „alus užvirė“, kai alaus rūgimo temperatūra pakyla kur kas daugiau nei leidžiama. Tada ką tik pagamintas alus tampa rūgštus, nors gali būti tik kartus. Svarbiausia, kad Biržų krašte žodis „aludaris“ turi didelę žmonių pagarbą, na gerai, gal kiek mažesnę nei kunigas, tad norint svetimame krašte tapti savu, reikia įrodyti, jog to sieki. Kai pradėjau virti alų pagal Gataučių kaimo tradiciją, man nereikia siekti kažkokios žmonių pagarbos, pripažinimo – tai ateina su darbais.
Kaip išmokote virti alų?
Gal dvi vasaras bėgiojau su kibirais pas savo kaimyną Sergejų Andrianovą, mano buvusį rusų kalbos mokytoją Šiaulių J.Janonio gimnazijoje.Būna gyvenime tokių sutapimų. Jis savo ruožtu išmoko iš Gataučiuose gyvenusio uošvio. Dabartinį savo verdamą alų vadinu Gataučių kaimo alumi, nes kiekvieno kaimo aludariai nustato tam tikrą kaimynų pripažįstamą skonio standartą. Tiksliau, toks nusistovi. Kai padarau alų, visiems pabrėžiu, jog toks alus – vienintelis pasaulyje. Gataučių kaimo alaus skonis formavosi dešimtmečius ir kitokio kaimynai paprasčiausiai iš tavęs neims, klaus, ką čia pridirbai.
Kokios įrangos įsigijote?
Nupirkęs sodybą, nieko neradau, bet po kiek laiko sodybos kubilai patys iš gretimo kaimo grįžo namo. Vėliau iš Žeimelio atsivežiau dėdės Antano kubilą, dar vėliau – mano mokytojas atidavė savo.„Bačkutės“ irgi iš lėto, viena po kitos atkeliavo. Vieną perku, antrą dovanoja, trečią, žiūrėk, ūkininkas po koštuvių tuščią pamiršo ir jam nebereikia. Kiekvieną rudenį laukuose prisirenku šiaudų visiems metams. Salyklas Biržuose pas Petrą parduotuvėje, ten grūdai dar ir palaužomi. Pradėjau pats auginti apynius, jei trūksta –nusiperku. Norint gaminti alų reikia tik noro ir nuovokos.
Kas jums yra aludarystė – smagus hobis ar jau gyvenimo būdas, o gal dar vienas talentas?
Žinot, uždavinėjau sau šį klausimą. Manau, kad alaus darymas –viena kertinių mano, lietuvio, tapatybės dalių, bendruomeninio gyvenimo būdo įprasminimas, nes save suvokiu kaip bendruomenės žmogų.Alaus darymas – galimybė gyvai patirti šimtmečiais egzistavusį bendruomeninio gyvenimo įvykį, o alaus virimas biržiečiams visais laikais būdavo įvykis– prisiminkite „Žaldokynę“. Būti šimtmečio tradicijų dalimi, pabandyti tai palikti savo vaikams, mokyti alaus virimo –ar gali būti geresnis gyvenimo įprasminimas?
Ne tik verdate alų, bet ir domitės aludarystės istorija?
Prieš 17 metų pradėjęs pažindintis su biržiečiais, nutariau kiek pasigilinti į krašto istoriją. Savo dideliam nustebimui atradau daugybę dalykų, liudijančių, jog istorija nenutrūkstamai tęsiasi ir net dabar daro įtaką biržiečių gyvenimui. Juk kiekvieno lietuvio paklausus, koks pirmas žodis ateina į galvą išgirdus žodį „Biržai“, atsakymas bus alus. Kodėl? Daugelis vardintų Biržuose gyvenančius pažįstamus ir jų pasakojimus apie alų, alaus daryklas,mitus,neva vienos stiklinės per mažai, o dviejų per daug.
Šimtmečiais aludarystė buvo galingas Biržų ekonomikos variklis, nes valdant Radviloms Kėdainiai, prašę kunigaikščių privilegijos virti alų, jos negavo, o Biržai dar ir kaip virė. Minima, jog Radvilos teisę rinkti mokesčius už savo reikmėms pasigamintą alų buvo pardavę vietos žydams. Kas jei ne prekiautojai, vaikščioję po kaimus, smuklių laikytojai, geriausiai žinojo, kur kokios krikštynos, vestuvės, talkos…
Po švedų tvano 17 a. pradžioje miestiečiai pirmiausia sprendė, ką atstatyti – miesto rotušę ar „bravorą“. Nusprendė atstatyti pastarąjį. Net švedų kariuomenė, užėmusi Biržus, buvo uždėjusi kontribuciją miestui kasdien išvirti po kibirą alaus vienam švedų kareiviui. Minima, jog 1657m. sausio 24 d. 190 švedų įgula Biržuose pasidavė LDK lauko etmono Vincento Gosievskio vadovaujamai kariuomenei. Miestas turėjo išlaikyti 190 karių ir išvirti, kiekvienam po kibirą per dieną – beveik 2000 litrų alaus. Buvo toks matas. Kibiras. Ir dabar aludariai savo pagamintą kiekį taip skaičiuoja. Pagalvokite. Tam, kad pagamintų tiek alaus, kiekvieną dieną dviem pamainom turėjo plušėti mažiausiai 5 žmonės ir sunaudoti 0,5 tonos miežių salyklo. Kiekvienais metais žmonės turėjo užauginti 180 tonų miežių, arkliukais arti, dalgėmis nuimti, spragilais nukulti. Tai didelė prievolė vietos valstiečiams.
Lietuvoje yra keturios didžiausios alaus daryklos. Ir Biržuose yra keturios alaus daryklos, savo produkcija užtvindžiusios nišines vietas, specializuotas alaus parduotuves, alaus barus visoje Lietuvoje. Biržuose alus yra krašto savastis. Jis iki šiol išlikęs kaip tvirtas bendruomeninio gyvenimo būdas, o alaus virimas – įvykis. Niekada neklauskite biržiečio, kas yra koštuvės, geriau jį ten pakvieskite.
Kaip pasikeitė aludarystės kultūra?
Alaus krašto tradicija gana gaji. Beveik visuose kaimuose galima rasti bent vieną aludarį, tik jie labai nesireklamuoja. Alaus krašto išeiviai į miestus dažnai įsigyja nedidelius standartinius įrenginius alaus gamybai namuose ir džiaugiasi gyvenimu dideliam jų draugų ir artimųjų malonumui. Alaus krašto aludariai buriasi socialiniuose tinkluose, keičiasi patarimais. Jie nenutrūkę nuo savo šaknų: jei virė tėvas ar senelis, atžalos tikrai apie tai galvos, o kai kurie imsis alaus darymo. Tai šio krašto žmonių tapatybės dalis.
Ar tiesa, kad Lietuvoje nuo seno gyvuoja du regionai – alaus virimo ir naminės degtinės varymo?
Lietuvą galima padalinti į dvi zonas – alaus ir naminės degtinės darymo. Joniškis, Šiauliai, Panevėžys, Pakruojis, Pasvalys, Biržai, Kupiškis, Utena, Anykščiai, Rokiškis ir Zarasai iki šiol yra aktyvūs alaus tradicijų puoselėtojai, likę – naminės degtinės. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad alaus darymo arealas traukiasi. Pavyzdžiui, Žemaitijoje, Mažeikiuose buvo alaus tradicijos sala, miestas turėjo net savo alaus daryklą.Žemaičiai nuo šio miesto man atidavė alaus kubilą. Galiu paminėti atsitikimą, kai Kernavėje per Rasas pirmą kartą paragavau Jurbarko „bravoro“ alaus. Nepatikėjau savo akimis, juk ten nedaromas. Klydau – daromas, tik savininkas uteniškis.Šiuo keliu einant galima daug ką atrasti.
Prieš Kalėdas virsite kalėdinį alų. Ar čia irgi Biržų krašto tradicija?
Manau, kad tai visuotinis virimas, nes Biržuose parduotuvė salyklu pasirūpina būtent prieš Kalėdas, Velykas ir derliaus nuėmimą, kai bendruomenės senu papročiu švenčia. Juk alaus virimas – švenčių apeigos dalis. Alaus darymas ir vartojimas – apeiginis vyksmas, iki šiol išlikęs alaus kraštuose, o man, aludariui, tai tikri sielos atlaidai. Labai pasiilgstu alaus virimo pasakos kaime, tylos, tamsos, liepsnos atšvaitų raudonio sienų, gyvasties kubile.
Prieš Kalėdas pradėjau virti alų dovanoms, ir jau nebegaliu šito atsisakyti. Bitininkai dovanoja medų, o aš atradau ne mažiau skalsią dovaną. Labai smagu virti alų žiemą, kai aplink šalta, o aš nuolat garuose, kvapuose, prie ugniakuro.
Šioms Kalėdoms pusė padaryto alaus,apie 10 kibirų, po gero pasisėdėjimo koštuvėse nukeliavo kaimo vyrams, man pačiam, broliui, mamai, kažkiek dar dovanosiu geriems žmonėms. Teisybės dėlei nieko ir nebelieka.
Ne bėda, Velykoms vėl išsivirsit…
Autorius: Virginija Genienė
Šaltinis: valstietis.lt