Kasmet vis anksčiau šokančiais Kalėdų Seneliais, spalvingomis girliandomis ir išpuoštomis eglutėmis nušvinta vitrinos. Kasmet vis linksmiau, prabangiau ir holivudiškiau dabinasi miestų aikštės bei namų kiemai. Tačiau vis sunkiau ir sunkiau tampa prisiminti pačių Kalėdų šventimo priežastį, prasmę ir išsaugoti sakralųjį šventės turinį, jau seniai nustelbtą pasaulietinio. Todėl apie katalikiškus Kalėdų šventimo ritualus, tradicijas ir simbolius prašome mums priminti Vilniaus Šv.Juozapo kunigų seminarijos dvasios tėvą kunigą Saulių Bužauską.
- Pradėkime nuo Kūčių vakarienės. Kadangi Kūčios - pasninkiška šventė, papasakokite mūsų skaitytojams, kas yra pasninkas, kaip ir kada dera jo laikytis?
- Pasninkas religine prasme yra vertingas tik tada, kai pasninkaujantysis, laikydamasis jo praktikos, galvoja ne apie naudą sau, o apie Dievą, arti ir toli nuo Jo esančius žmones. Jei žmogus pasninkauja tenorėdamas sulieknėti arba sutaupyti kelionei į užsienį - tai jokia dvasinė praktika, todėl net jei ji ir padės žmogui jaustis sveikam, būti gražiam, energingam ir kupinam geros nuotaikos - Dievo akyse ji bus bevertė.
Idant pasninkas įgautų gilesnę - dvasinę prasmę, katalikų tikėjimą išpažįstantys žmonės tradiciškai jį palydi malda. Negana to - žmogus savuoju pasninku ne naudos sveikatai siekia, o solidarizuojasi su visais pasaulio skurstančiais, neturinčiais, negalinčiais sau leisti sotesnio kąsnio, su šiuo metu kenčiančiais karuose, išgyvenančiais stichines nelaimes, pavergtaisiais ir engiamaisiais. Pasninko dienomis valgydamas kukliau jis dalijasi skurdu ir nepritekliais su viso pasaulio kenčiančiais, o tai, ką pavyksta sutaupyti pasninkaujant, paaukoja stokojantiems.
Žinau, pavyzdžiui, žmonių, kurie pasninko dieną maisto parduotuvėje perka viską tą patį, ką ir eilinę dieną, bet iš pirkinių krepšio sau pasilieka tik makaronus, o visus kitus produktus atiduoda į „Maisto banką“.
Beje, galima aukoti ne vien produktus ir pinigus, bet taip pat - savąjį laiką, savąjį dėmesį, pastangas. Turite, pavyzdžiui, kokį retai telankomą vienišą giminaitį ar kaimyną? Tad aplankykite jį Kalėdų laikotarpiu. Gal mokesčius už jo komunalines paslaugas padėsite susimokėti, gal kokią dovanėlę ar skanėstą jo šventiniam stalui nuvešite - o gal net ir to nereikės - juk didžiausia dovana vienišam žmogui - nuoširdus, bičiuliškas pabuvimas su juo kartu.
Lietuvos vyskupų konferencija pasninko tradiciją mūsų krašte yra apibrėžusi taip: vieną kartą tą dieną valgoma stipriau, tačiau jokiu būdu ne mėsiškai, o dar du kartus - lengvai užkandama (riekelė duonos su arbata ar kas panašaus). Nuo pieno produktų pasninko metu susilaikyti nėra būtina.
Beje, atsisakant mėsiškų patiekalų, nederėtų jų keisti dar brangesniais žuvies kepsniais, jūros gėrybėmis - pasninkas juk skirtas ne žūtbūt išvengti mėsos, o mūsų kūno ir sielos saviauklai.
Didieji metų pasninkai, privalomi kiekvienam save laikančiam kataliku, yra du: Pelenų trečiadienis, kuriuo prasideda gavėnia, ir Didysis penktadienis prieš Velykas. Na, o Kūčios, kaip ir visi eiliniai metų penktadieniai, yra laikomos ne pasninku, o tiesiog susilaikymo diena, kai patariama susilaikyti nuo mėsiškų patiekalų, prabangaus ir sotaus maisto. Kitų kraštų katalikai per Kūčias apskritai nepasninkauja - pasninkiškos Kūčių vakarienės tradicija siekia dar ankstesnius - ikikrikščioniškus Lietuvos laikus.
Itin svarbu pasninkui - kuklumas ir saikas. Nedera ir prie Kūčių stalo šito pamiršti. Sutikit, juk truputėlį juokingai atrodo žmonės, kurie griežtai vengia mėsos, skelbiasi pasninkaujantys, o per Kūčias tų pasninkiškų valgių prisišveičia tiek, kad tenka „Greitąją pagalbą“ kviesti. Suprantu, dvylika šventinių patiekalų - gražus simbolis, bylojantis ir apie metų mėnesius, ir apie Jėzaus apaštalus... Bet juk nebūtina visų tų patiekalų prisivalgyti - pakanka tik paragauti.
- O alkoholis ant Kūčių stalo leistinas?
- Jokiu būdu. Bet kurio pasninko metu privaloma susilaikyti ne tik nuo prabangių bei mėsiškų patiekalų, bet pirmiausiai - nuo bet kokių svaigalų. Be to, Kūčių dvasia - rami, tyli, šeimyniška. O alkoholis rimtį juk griaute griauna. Kalėdų šventė - atrodytų, kas kita, ten jau skamba nevaržomos linksmybės gaida, tačiau aš asmeniškai prašyčiau žmonių susilaikyti nuo alkoholio ir per Kalėdas. Mūsų pasaulietinėse šventėse alkoholio yra tiek nesvietiškai daug, kad būtų gražu bent sakralines šventes nuo „girto baliaus“ statuso apsaugoti.
Beje, taip pat primygtinai ir labai nuoširdžiai prašau - šventės metu, šeimai sėdint prie Kūčių stalo, nejunkite televizoriaus. Kūčios, kaip jau minėjau, - šeimos, žmonių brolystės, bendrystės šventė, tad būkime per Kūčias vieni su kitais, o ne su televizoriumi, ir taip kasdien vagiančiu mūsų dėmesį iš mūsų brangiausių žmonių.
Vietoj televizoriaus geriau pasikvieskite prie stalo kokį vienišą senolį ar močiutėlę, kad šį vakarą jie neliktų vieni. Jėzus juk gimė žmogumi, idant būtų žmonių šeimos, bendruomenės nariu, nė vieno neatstumdamas, neskirstydamas kitų į vertuosius ir nevertuosius su juo bendrauti.
- Prieš sėdant prie Kūčių stalo, būtina būti priėjus išpažinties ir priėmus komuniją?
- Kiekvienas tikinčiu ir praktikuojančiu kataliku save vadinantis žmogus žino, kad atlikti išpažintį ir priimti komuniją reikia ne švenčių progomis, o reguliariai, periodiškai. Švariam žmogui juk reikia būti ne protarpiais, o nuolat. Tuomet lengviau yra išsaugoti jautrią sąžinę, stebėti, kaip sekasi kilti iš įsisenėjusių ydų liūno, sąmoningai ir atsakingai gyventi dvasinį gyvenimą.
Kodėl norinčių atlikti išpažintį taip pagausėja prieš Kalėdas? Na, natūralu, kad pakylėtų, šventiniu laikotarpiu mūsų širdys tampa jautresnės - labiau atsiveriame anapusybei, transcendentalumui, aiškiau jaučiame ryšį su Dievu, nuoširdžiau ir jautriau pastebime bei atsiliepiame vieni kitiems... Atpirkėjo gimimas primena mums, kad esame sutverti ne tik kasdieniam kūniškam gyvenimui ir mūsų tikslai glūdi ne tik žemiškajame pasaulyje. Todėl kalėdinis laikotarpis kiekvienam mūsų visada yra papildoma galimybė atsiversti, atsiverti Dievui, apsigyventi arčiau Jo. Taip pat - proga grąžinti moralines skolas, atsiprašyti tų, kuriuos įskaudinome, atlyginti tiems, kuriuos nuskriaudėme, susitaikyti su tais, kurie pyksta ant mūsų, atleisti tiems, ant kurių pykstame patys... Tai atlikę prie Kūčių stalo tiesiog jausimės laimingesni.
Taigi ir noras atlikti išpažintį prieš ar per Kalėdas - didžiai sveikintinas, tačiau jokiu būdu nereikia manyti, kad išpažinties eiti reikia tik per didžiąsias metų šventes.
- Be kalėdaičio visavertis Kūčių šventimas - neįmanomas?
- Kalėdaitis, liaudiškai vadinamas „plotkele“, yra duonos simbolis, kuris bažnyčioje yra palaiminamas ir nešamas į namus, kad visi namiškiai galėtų juo pasidalyti kaip bendrystės ženklu ir priminimu, kad Dievas ateina pas kiekvieną žmogų - taip pat ir pas nepasiruošusį, pas abejojantį, net pas netikintį.
Kalėdaičiai yra kepami iš tokių pačių miltų, kaip ir komunija, tačiau tai jokiu būdu ne tolygūs dalykai. Jei per mišias kviečiame Dievą ateiti ir pasilikti Švenčiausiojo Sakramento duonoje - Kristaus Kūne, tai kalėdaitis tėra tik palaimintas bendrystės duonos simbolis, kurį turi teisę valgyti visų konfesijų tikintieji ir net netikintieji.
Itin svarbus ritualas prie Kūčių stalo yra kalėdaičio laužymas, kai šeimos galva savo ranka atlaužia ir padalija jį visiems šeimos nariams. Todėl vis labiau įsigalinti mada kiekvienam Kūčių šventės dalyviui padėti po atskirą kalėdaitį - nėra gera. Ne kiekis juk čia yra svarbu, o būtent bendrystė: šeimoje dalijamės po lygiai viskuo, kaip Dievas kad dalijasi su mumis.
Palaimintą bažnyčioje kalėdaitį ant Kūčių stalo, žinoma, derėtų turėti, tačiau tai nereiškia, kad be kalėdaičio (jei dėl kokių nors priežasčių jo nepasirūpinote nusipirkti) Kūčios bus šventvagiškos ir „netikros“. Vietoj kalėdaičio tuomet galima laužyti ir dalytis paprasta duonos riekele. Svarbu yra išsaugoti patį dalijimosi ritualą, patį simbolį. Svarbiausia - nepamiršti, kad Kūčios juk ne stalo ir ne pilvo šventė, kad simboliai, ritualai, jų dvasinis turinys čia yra nepalyginti reikšmingesni už valgius ir jų gausą. Kaip tik dėl to, man labai graži kai kuriose šeimose gyvuojanti tradicija vyriausiam šeimos nariui egzaminuoti jauniausiąjį, klausiant, ką reiškia šienas ant stalo, tuščia lėkštutė, deganti žvakė ant stalo, papuošta eglutė, kodėl patiekalų - dvylika?.. Tai juk ne tik smagus, visą šeimą įtraukiantis žaidimas prie šventinio stalo, bet ir betarpiškas tradicijos perdavimas ir simbolinių prasmių saugojimas.
- Patiekalų skaičius byloja mėnesių metuose bei Jėzaus apaštalų skaičių, šienas primena, kad Atpirkėjas užgimė ėdžiose, tuščioji lėkštutė paliekama visiems, kurie laukiami prie Kūčių stalo - esantiems toli, mirusiems... O štai kodėl ant Kūčių stalo dega žvakė ir ką simbolizuoja papuošta eglutė - nežinau.
- Žvakė - šviesos simbolis. Kūčias švenčiame pačiu tamsiausiu metų laiku, kai mus gaubiančią tamsą prasklaido tik viltis, užgimusi drauge su Kūdikėliu. Žvakelė kaip šviesos šaltinis - dar labai trapus, pažeidžiamas, todėl saugotinas, reikalingas mūsų visų rūpesčio. Na, o eglutė - visada žalias medis - amžinybės simbolis. Jos išpuošimas - aliuzija į amžiną laimę, į rojų, iš kurio nuodėmė mus išvarė, bet per Kristaus auką, mirtį ir prisikėlimą turime galimybę į jį sugrįžti.
- Kūčios pas mus sakralumo dar nėra praradusios, tačiau Kalėdas jau baigia pasiglemžti blizgučiai ir komercija. Kaip nuo to gintis?
- Jūs teisus. Pusę advento lakstome po prekybos centrus ir perkame dovanas, paskutinių prieššventinių dienų rimtį ir susitelkimą prarandame pirkdami ir ruošdami maistą, kad Kalėdų stalas būtų pribloškiamai turtingas, paskui puotaujame ir visą savo dėmesį sutelkiame į dovanas. Šitaip ne tik vietoj šventinio pakylėjimo pajuntame nuovargį, bet ir uždarome save vien tik materialaus pasaulio ir savojo kūno narvelyje, taip prarandame galimybę prisiliesti prie pačios šventės esmės.
O apie kalėdines dovanas... Juk ir patys juokaujame, kad tik po Kalėdų, apžiūrėję gautąsias dovanas, sužinome, kiek parduotuvėse, pasirodo, esama niekam nereikalingų daiktų. Todėl mano kalėdinis palinkėjimas, o drauge ir patarimas būtų toks: nustokime kalėdines dovanas pirkę - dovanokime vieni kitiems savo gerumą. Tai - nemokama, bet drauge - neįkainojama.
Straipsnis publikuotas „Vakaro žiniose" 2016 m. gruodžio 24 d.
Rimvydas Stankevičius