Kas pasakys, buvo ar nebuvo Užgavėnės, Pelenų diena, ar mes jų nepraėjome, kur jos dėjosi, - nelalėjo persirengėlių balsai, laiptinėse nekvepėjo blynais. Sunerimę, kaip radijo lokatoriai, gaudėme bangas iš Ukrainos (kad tik nepasakius „operacijos"), kur vyko ir tebevyksta nuožmūs mūšiai. Mūsų dienotvarkėje buvo agentūrų informacinių konvejerių, komentarų, vaizdo įrašų, kertančių per pačią kiečiausią širdį. Klausai, baisiesi, apverki klaikią brolių ukrainiečių dalią, pamatai prie tanko sniege tįsančius kareivių kūnus ir vėl tave drasko iš vidaus, taip gaila jų motinų, net nežinančių, kur jų sūnūs, nutilę amžiams po Ukrainos dangumi.
Supranti. Karas.
Kare vyrauja dvi spalvos, dvi pusės - mes ir jie. Sunkiausiai skirstymui pasiduoda laisvieji žmonės. Jiems sunku apsiriboti privaloma spalva, jie geba matyti daugybę pustonių. Laisvų tarp mūsų nėra daug, bet vis dėlto tokių yra. Tokie žmonės neabejotinai turi priešų ir būtinai viešumoje lepteli ką nors nevienareikšmiško, nes jie nemoka galvoti kaip visi. Nemoka pagal komandą.
Štai vienas garsus dizaineris, bandydamas raminti tiek save, tiek savo sekėjus, kaip ekstrasensas pakartoja „laiminga diena", „be panikos" ir jį bemat pasmerkia „žinomas žmogus", kuriam iki dizainerio - šviesmečių praraja. Štai kitas laisvas menininkas, gyvenantis ne iš valdžios malonės, bet iš savo uždirbtų, kažką bravūriškai sušneka it vėjams ir, nors prisiekinėja esąs pacifistas, procedūra baigta.
Tai yra ji prasideda: vienas priverstas išeiti iš darbo, kito išsižada kolegos ir net prasideda ikiteisminis tyrimas. Paprastai, nustačius taikinį, jį puola visi tie, kur griežė dantį, kur pavydėjo, kur norėjo įsiteikti valdžiai - gal gardėsį ar kokį pinigą projektui kaip šuniui kaulą pames.
Vadovybės įsakymai karo lauke vykdomi be atsikalbinėjimų. Karas - ne tik didvyrių, bet ir šakalų, skundikų ir išdavikų valanda.
Supranti. Karas.
Karas - politrukų, ne kultūrininkų, laikas. Minsko parduotuvės pavadinimą pakeisti lengva, o ką daryti su Rusų dramos teatru? Su rusų kalbos žodynais, gulinčiais knygynuose? Vienas kino teatras išmetė iš repertuaro Kirą Muratovą, bet, sužinojęs, kad jos kilmė - ukrainietiška, vis dėlto filmą sugrąžino. Kultūros ministras ultimatyviai pareikalavo iš Mažojo teatro meno vadovo pareigų atleisti Rimą Tuminą, bet, palyginęs jį su rusų kareiviu, pats save išmetė iš kultūros.
Priverstas atsistatydinti ir Nacionalinio dramos teatro meno vadovas Oskaras Koršunovas, - gal dėl to, kad nerišliai pasikalbėjo su žurnaliste, gal dėl to, kad išdrįso pasakyti, esą rusų kultūra yra puiki ir gili. Ji primena save netinkamiausiu laiku: karo siaubų akivaizdoje akyse vis iškyla vieno garsaus proputinisto (!) Nikitos Michalkovo filmo „Meilės vergė" (puiki juosta, jeigu ką) epizodas. Nevaldomas tramvajaus vagonas lekia skradžiai, vienintelė jo keleivė - aktorė Jelena Solovej, - sukrėsta ją besivejančių ginkluotų raitelių, regis, daugiau apstulbusi nei išgąsdinta, kartoja: „Ponai, jūs - žvėrys... jūs - žvėrys, ponai ...savo šalies jūs būsit prakeikti..."
Pridursiu, užu kadro skamba Jelenos Kamburovos dieviškai atliekama daina apie svajonę, kurios klausyt be ašarų, ypač šiomis dienomis, tiesiog negali... Galima atkirsti šalį nuo svetimos kultūros, net išsižadėti jos viešai, bet kaip išlupsi iš savęs Vrubelį, Tarkovskį, Buniną, jau nekalbant apie galinguosius rusų poetus... Toji kultūra kaip pianisto, skambinančio fronto linijoje tarp dviejų priešiškų apkasų, melodija; ji sklinda į abi puses. O taip norėtųsi, kad sklistų tik viena linkme.
Supranti. Karas.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius paskelbė atšaukiantis Šeimų maršo organizuojamą šventę Vingio parke, nors jai leidimas jau buvo gautas. Pasak jo, „buvę ar esami šio renginio iniciatoriai aktyviai palaiko Rusijos veiksmus"... „Vilnius apsivalo, - teigė jis ir tęsė, - dabar yra puikus metas apsivalyti nuo Rusijos režimo šiukšlių, paliktų mūsų valstybėje. Kviečiu tai padaryti visus Lietuvos miestus ir nacionalines institucijas.
Kai Ukraina su mūsų visų pagalba laimės karą, mes irgi būsime švaresni ir kvėpuosime gaiviau." Kažkas, jam antrindamas, pasiūlė šalia vatnikų, jedinstvininkų, ne žmonių, fašistų ir t.t. įtvirtinti dar vieną priešo kategoriją kremlinų vardu.
Supranti. Karas.
Paskelbęs „apsivalymo" akciją, liberalas neomarksistas R.Šimašius nebuvo originalus, jis tik pademonstravo genetinį prieraišumą idėjiniams tėvams. Žiauriausių stalininių represijų laikotarpis istorijoje jau yra užfiksuotas ir turi pavadinimą „Didysis valymas"; jis vyko Sovietų Sąjungoje 1935-1939 metais.
Jo tikslas buvo sunaikinti bet kokią opoziciją, pareigūnams, ūkio darbuotojams, kultūros veikėjams, politiškai nepatikimiems asmenims ir potencialiems opozicionieriams reiškiant pramanytus kaltinimus (šnipinėjimas, valstybės išdavimas ir pan.) Enciklopedijoje rašoma, kad iš viso per „Didįjį valymą" buvo suimta apie 5 mln. žmonių, iš jų apie 2 mln. žuvo kalėjimuose ir lageriuose, o 0,7 mln. buvo išžudyta.
„Didysis valymas" įtvirtino totalią diktatūrą, užgynusią net menkiausią nuomonių įvairovę. Šiandien tai vyksta Lietuvoje. Atvirai blokuojami opoziciniai žiniasklaidos kanalai, vykdomas suokalbis prieš „Respubliką", išpuoliai prieš valdžiai neparankius žmones - tai tik „valymo", kuriam puikiai pasitarnauja nepaprastoji padėtis, dalis.
Supranti. Karas.
Vienas talentingas pilietis internete siūlo 30 Judo sidabrinių žmogui, kuriam: gaila rusų kareivių Ukrainoje; kuriam nekultūringai skamba rusų laivo siuntimas „na..."; kuriam trūksta rusiško baleto ar jis pasisako už taiką visame pasaulyje bet kokia kaina... Iš viso punktų yra bent dešimtis. Aš išskyriau tuos, kurie buvo skirti, regis, specialiai man. Kai ką jau aiškinau savo tekste aukščiau.
Man išties nėra gražu, kai salos didvyrių atsakas agresoriams valkiojamas po gatves. Man išties labai gaila motinų (ir rusių), netenkančių savo sūnų, o dėl ukrainiečių - nuolat verkiu. Man buvo gaila prie rusų tanko matyto jauno kareivuko, jis springo ašaromis, kai Ukrainos moterys jį girdė karšta arbata... Ir, be abejo, man labai patiktų visuotinė taika planetoje. Dar labai norėtųsi pamatyti R.Tumino „Karą ir taiką" ir O.Koršunovo „Jelizavetą Bam", pastatytus Rusijos teatruose. Ir paskutinis dar: labai norėčiau, kad pasaulinio garso režisierius R.Tuminas duotų interviu apie nesibaigiantį ėjimą į visuotinę šventę, kurios greičiausiai nebebus.
Talentingas pilietis sąrašą internete užbaigė pažadu: „Mes pas jus užeisime. Naktį. Kaip mandagūs žmonės." Juokingai nenuskambėjo: mano kartos žmonės žino, ką naktį Stalino laikais reiškė beldimas į duris...
Supranti. Karas.
Vakar naktį, priėjusi prie savo namų laiptinės, pajutau kažką einant iš paskos. Atsisukau. Vėjas. Nieko nebuvo.
Ateis rytoj.
Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė