Taip susiklostė, kad legendinio dailininko, fotomenininko Rimanto DICHAVIČIAUS 85-ojo gimtadienio išvakarėse Rusija užpuolė Ukrainą. Taip susiklostė, kad jo gyvenimo tėkmė, prasilaužusi per Antrojo pasaulinio karo baisumus, pokario represijas, šaltį, badą, našlaitystę tremtyje, įveikusi ideologines sovietų užtvaras, o išsivadavus iš okupanto varžtų, tebežavėjusi Lietuvą meninės raiškos stiprybe ir grožiu, neilgtrukus vėl atsimušė į pasaulinio, Trečiojo pasaulinio, krantą. Tos žinios priblokštas dailininkas sakė nebetikįs, kad grožiu galima išgelbėti pasaulį.
„Beprotnamis valdo pasaulį, - vos tvardydamasis kalbėjo R. Dichavičius, - gyvybė yra devalvuota, gyvybės kaina yra nulinė. Kur tie visi intelektualai, humanitarai, profesoriai? Jų balsas nieko nereiškia, jų mintys nieko nereiškia. Kiek poezijos yra parašyta, kiek filosofinių traktatų, kiek sukaupta Rytų ir Vakarų išminties, ir ką? Neveikia. Visiškai neveikia.
Šiandien šitie dėsniai nedirba, dirba pragaro mašina. Gėda pasauliui, gėda man, kad gyvenu šitam laike. Maniau, kad laikui bėgant mes prašviesėjom, kad mūsų galvelėse kokia lemputė užsidegė, - niekas neužsidegė... Rusija - milijonai avinų, o jei kas išdrįso pasišakoti, išgrūdo kažkur ir vėl ramu... Mes irgi tokie... Čia kažkur žiūrim padebesiais, čia kažką po nosim šnekam... Man visa yra absurdo teatras, kuriame ir aš pats esu dalyvis ir pats jaučiu kaltę, sau priekaištauju, nieko nepadaręs, kad tos beprotybės nebūtų..."
- Ką mes galėjome ar galime padaryti?..
- Turėtų būti nutarimas, kad kiekvieną, ateinantį į valdžią, nuodugniai patikrintų ne tik kardiologai, bet ir psichiatrai, - juk šiandien jie ateina į aukščiausius postus ir niekas nepasidomi, kas iš tikrųjų dedasi jų galvose. Atsimenat, buvo vienas Gruzijos mokslininkas, gydytojas, kuris, išėjęs iš Stalino kabineto, pirmam sutiktam pasakė: šitą šalį valdo maniakas. Žinoma, tas mokslininkas į savo namus nesugrįžo, jį areštavo pakeliui, bet jis pamatė, kad neadekvatus žmogus valdo valstybę ir šalia savęs stato tokius pat - normalius paverčia idiotais, o kitiems įvaro baimę. Ir pasaulis dreba prieš jį. Visuomenė turėtų keisti taisykles, nes vadovavimas valstybei - ne žaidimas šachmatais ar kareivėliais, kai pralaimėjęs gali juos vėl sustatyti ir pradėti iš naujo. Kare nebesustatysi nei tų kareivėlių, nei tų sugriautų miestų, nei sudegintų nušluotų kultūros turtų. Kaip galima tą leisti? Mes visi - supuvėliai, besivadovaujantys taisykle: tu manęs neliesk ir aš tavęs neliesiu. Bet palietė, ir ką? Būnant studentu pavyko paskaityti F.Nyčę, dar caro laikais išleistą. Jis pasakė vieną auksinę frazę, kurią reikia prisikalti ant tvorų, stulpų, mokyklose ir darželiuose; jinai skamba taip: „didžiausia žmonijos nelaimė visose epochose, visais laikais visose šalyse yra ta, kad patys galingieji niekados nebuvo patys pirmieji". Į paviršių visuomet išplaukia šiukšlės ir pamazgos. Kai šitą raktą žinai, jau niekuo nesistebi. Visi filosofai viską yra pasakę prieš porą tūkstančių metų ir dar anksčiau. Aš irgi tokį etapą priėjau, kai filosofas nei pyksta, nei džiaugiasi, - jis tiktai supranta.
- Jūs prisimenat Antrojo pasaulinio karo pradžią?
- Nugyvenau daug metų, atsimenu, kaip karas prasidėjo, tremtis mačiau, vagonus užkaltus mačiau ir pats jais važiavau, krūvas lavonų mačiau, per juos laipiojau. Ką čia kalbėti, niekas iš nieko nepasimoko; yra net posakis, kad „istoriją žinom, bet iš jos nepasimokom". Mūsų liaudis sako: už vieną muštą dešimt nemuštų duoda. Šiandien tų muštų mažai beliko, „Memorialą" Rusijoj uždarė, tuos, kur bando prisimint, užčiaupė, - šiandien per daug yra nemuštų, jie, pakaušį kasydami, ir priveda tautas prie karo.
Atsimenu pirmą karo dieną ir paskutinę karo dieną. Mes gyvenom prie kelio, kuriuo ėjo ir rusai, ir vokiečiai, ir vėl rusai, ir vėl vokiečiai. Mūsų name buvo ir rusų štabas, ir vokiečių štabas. Ir sviedinių buvo pilnas kiemas, ir patrankų stovėjo mūsų darže, ir piramidė minų stovėjo kaip daržinė - koks tūkstantis minų buvo palikta, tai va mes, vaikai, jas vogdavom ir sprogdindavom. Vien mūsų kaime penki vaikai taip žuvo. Kelmėje, prisimenu, pasakojo, susirinko mažiukai, 12 vaikų, užkūrė laužą ir susėdę prie jo laukė, kas čia dabar bus, - kai sprogo, visus ištaškė. Atsimenu aš viską.
- Įmanoma palyginti vaiko ir dabartinį jausmus karo atžvilgiu?
- Vaikui buvo žaidimas. Atsimenu, lėktuvai praskrenda, pašaudo, bėgam pažiūrėt, kas liko, ko neliko, - bachūriukai mėgsta karą, jiems karas atrodo kaip žaidimas. Baimės buvo, be abejo, bet daug lengviau atsimenu, kaip, pavyzdžiui, ateina vokiečiai, ateina ruseliai, duoda vaikigaliams automatą pašaudyti viršun, parodo: čia paprastos kulkos, čia padegamosios, sprogstamosios kulkos; duoda viena į sieną, plytos trupa, duoda į šieno kupetą, toji užsidega, - visą karinę mokyklėlę esu praėjęs. Atsimenu, šaudėsi visą dieną, šaudėsi naktį, rytą išlipom iš rūsio, žiūrim: čia vienas guli, čia kitas, čia dešimtas... Guli rusai, guli vokiečiai, jauni bachūriukai, atsimenu, - vokietukas toks gražus garbanotas ir rusiukas šalia. Irgi gražus, šviesus veidas, granata ant pilvo, automatas šalia. Norėjau paimt, sako: neimk čia tyčia paguldė, užminavo, paimsi, susprogs. Aš tą atsimenu kaip vakar. Po karo irgi baisu buvo, persirenginėdavo, kas kuo norėjo, kaip kam buvo naudingiau. Dabar Ukrainoje irgi persirenginėja: jie - anais, tie - šitais, - visi moka tą pačią kalbą.
- Dėl ko kyla karai? Dėl galingųjų ambicijų?
- Seniai nustatyta, kad pasaulį valdo ne protas, o aistros. Ir egoizmas, ir jo pasekmės. Protas tik nežymus priedėlis prie jų. Išlepę Vakarai taip ir nepažino rusų, jie nesupranta to drakono psichologijos, nesupranta drakono, nes jis mąsto kitaip nei mes. Mano dievaitis - rašytojas Avramas Šalamovas - duoda atsakymą man ir mums visiems (pasakysiu savais žodžiais): pasaulis susideda ne iš gerų ir blogų žmonių, bet iš bailių ir nebailių, o 95 proc. bailių, esant menkiausiam pavojui, tampa niekšais, ir netgi žudikiškais niekšais. Tas pat vyksta ir dabar. Nedaug trūksta, kad gavę šautuvą, su malonumu iššaudytų vienas kitą. A.Šalamovas keturiasdešimčia punktų išdėstė, ką matęs ir supratęs per 20 metų, praleistų lageryje. Jis rašo, kad nenubausta žmogžudystė vienodai saldi ir eiliniam, ir generolui, - mes neįvertinam žmogiškos psichologijos gelmės. Turėtume žinoti, kad šuo turi kąsti, gyvatė turi gelti...
- O žmogus - ką?
- Ką - žmogus? Jis pats yra gyvulėlis, pasivadinęs žmogumi, bet elgiasi gyvulėlio principu. Nors gyvūnėlis atrodytų net žmoniškesnis: jis savo vaikų nežudo, valgo tiek, kiek reikia, kad pasisotintų, o Putinas tiek prisisotinęs, bet jam dar maža, jis dar alkanas. Prabangiausius rūmus turi, didžiausią šalį pasaulyje valdo ir jam dar maža. Valdžios niekada nebūna per daug. Jis nori Europos. Niekaip neatsistebiu pasaulio bukumu. Jis žongliruoja lozungais „žmogus skamba išdidžiai", „grožis išgelbės pasaulį", o tuo pačiu metu sprogdino ir sprogdina gražiausius miestus, žudo nekaltus žmones, net vaikus... Šiandien bombarduoja Kijevą, kuris yra „sviataja sviatych" (šventovių šventovė), čia kadaise ir užgimė Kijevo Rusia. Matau, kad mano akyse vyksta pasakėlės apie žveją ir auksinę žuvelę, išverstos į šių dienų kalbą, ekranizacija pasauliniu mastu.
- Pastebit, kaip sukilusios aistros Lietuvoje?
- Lietuva - ne išimtis, tas pat Kinijoje ar Amerikoje. Visur reiškiasi žmogiška prigimtis, ir aš nesakau, kad šitie - geresni, anie - blogesni. Aš augau vaikų kolonijoje, tremtyje, ten kuo daugiau vaikų suspardęs tapdavai herojumi. Krikštas būdavo toks: įeini vidun, visi šypsosi, nieko, nieko, staiga užmes tau maišą ant galvos, partrenks ant grindų ir spardys spardys, kiek tiktai galėdami. Paskui visi sustoję ratu nusišlapins. Kai atsipeikėji, nutraukę maišą nuo galvos sako: dabar žinosi, kaip gerbti vyresnius. Mane spardė ir aš spardžiau. Jei būčiau to nedaręs, vėl maišą būtų užmovę ant galvos... „Dedovščina" niekur nedingo, ji vyksta ir šiandien milijonais variantų, kodėl mes tylim, bl....
- Ir jūs pradėjot keiktis.
- Aš keikiuos kiekvieną dieną, nes kita kalba nebegalioja. Visi keikiasi, keiksmas šiandien - vienintelė paguoda, kažkokia žiežirbėlė akyse... O gal drakono paunksmėje eikim sekti pasakėlių vaikams, kad šviesios jėgos nugali? O čia kol kas juodos jėgos nugali. Man tai primena pasakėčią apie vilką ir ėriuką, kai vilkas apkaltinęs ėriuką nebūtais dalykais, o galiausiai tuo, kad jam ėsti norisi, ima ir nusitempia jį į mišką. Man buvo septyneri metai, mintinai šitą pasakėčią mokėjau.
Šita pasakėlė yra šios dienos kvintescencija. Šnekėjo šnekėjo su Vakarais Putinas, nusibodo, pasiuntė visus na... Ir jau velka „ėriuką" į krūmus. Čia, sakot, inteligentiškai negražu keiktis, bet kai gauni į kailį, viskas gražu pasidaro. Kai nuvažiavau į buvusias tremties vietas, padariau šedevrinį kadrą. Buvo ruduo, purvynas, ten kelių nėra, duobė ant duobės, traktoriai, sunkvežimiai važinėja, kartais prabilda koks savivartis, žmonės kažkokie vaikšto... Žiūriu, eina girtas žmogelis, nešinas didžiuliu plakatu, svirdinėja, paslydo, šast nukrito ir iškart knarkti pradėjo...
Bijodamas, kad žmonės pamatys fotografuojant, nuo bambos nuspaudžiau kelis kadrus, išryškinau ir 40 metų nerodžiau, nes parodęs galėjai nebegrįžt iš niekur. Ant plakato buvo briliantiniai mūsų epochos žodžiai: „Trud v SSSR - delo česti, slavy, doblesti i heroizma" („Darbas SSRS - garbė, šlovė ir heroizmas" - rus.). Guli apsivėmęs purvyne žmogelis ir laiko tokį lozungą...
Tai yra gyvenimas, o inteligentiški pabirzginimai - dėl patiekos. Gali penkioms minutėms prošvaistę pasidaryt - langą pravalai, o paskui jį vis tiek apneša juodumu... Pasaulis koks buvo, toks ir liko. Liūdna man. Matot, iki kokių 50 metų buvau idealistas, na, galvojau, vis tiek geroji banga ateis į valdžią. Neatėjo. Neatėjo ir Lietuvoje. Aš nusivyliau, kai padariau tritomį „Laisvės paženklinti", kur parodžiau, kiek mes gražių ir talentingų darbštuolių turime tarp meno žmonių, kiek jie yra nuveikę, kurdami atgimusią Lietuvą, jos simboliką, ir nesulaukiau jokio atsako.
Buvo leista suprasti, kad niekam to nereikia, bet jeigu labai nori, daryk toliau... Vienintelis man likęs džiaugsmas - menas, vienintelė veikla, formuojanti ir žmoginanti žmogų, suteikianti pasigėrėjimo jo formų begalybe ir grožiu.
- Girdėjot žilagalvius kalbant, kad šių dienų pasaulis skendi nuodėmėse, kad žmogui nebelikę nieko šventa ir kad niekas, išskyrus karą, to nepakeis...
- Jeigu Dievas yra ir leidžia karams vykti, vadinasi, tai - pedagoginis Jo metodas.
Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė