Kaip esu jau daug kartų sakęs, vyksta neišvengiamas pasaulinio pyrago perdalijimas. Yra 4 pagrindiniai žaidėjai: Jungtinės Valstijos, Kinija, Rusija ir Europos Sąjunga (ES). Silpniausias žaidėjas čia yra ES, kuri nelabai ką reiškia, todėl lieka trys pagrindiniai, o jų pasaulinis konfliktas yra neišvengiamas dėl to, kad vieni valgo iš neuždirbtų pinigų, o kiti valgo mažiau, negu uždirba... Tai anksčiau ar vėliau turėjo būti sprendžiama ginklo jėga, kadangi į kompromisus negali eiti nei vienas iš šių žaidėjų. Kinai šiandien negrįš prie 100 dolerių mėnesinio atlyginimo, Rusija negrįš atgal į Jelcino laikus, o JAV negali pralaimėti ir pasitraukti, nes tuomet dolerio dominavimas pasaulyje pakibtų ore, o be dolerio dominavimo JAV subyrėtų iš vidaus. Todėl visos konflikto pusės renka savo kovai pėstininkus. Ir Ukraina, kaip ir Lietuva, yra tie pėstininkai, kurie pasirinko būti anglosaksų pusėje.
Kalbant apie Lietuvą, tai ypatinga blogybė yra ta, kad mes, būdami Europos Sąjungos nariai, pasirinkome būti ne su ES, o su anglosaksais. Tuomet iškelkime sau klausimą: ar Jungtinių Valstijų ir Britanijos iš vienos bei ES iš kitos pusės interesai sutampa? Atsakymas yra akivaizdus: interesai nesutampa, priešingai, negu daugelis Lietuvoje įsivaizduoja. Jungtinės Valstijos yra didžiulėje ekonominėje krizėje, kuri yra susijusi su beprotiškai augančia skola, su pinigų emisija, kuri pagimdė didžiulę vis dar augančią infliaciją, todėl šiuo metu, norint spręsti savo problemas, reikia gauti tam būtinų išteklių. Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo vadinamoji Didžioji depresija ir tik karo dėka JAV iš tos depresijos išsivadavo. Į karą JAV įsitraukė tik paskutiniame etape, o Europos karo teatre amerikiečiai tiekė įvairiausias prekes visoms kariaujančioms pusėms - tiek Tarybų Sąjungai, tiek Vokietijai. Visa tai pardavinėjo už auksą ir taip JAV atstatė savo ekonomiką. O 1944 m., po Antrojo pasaulinio karo, Breton Vudso miestelyje buvo sukurta finansinė sistema, kuri iš esmės ir dabar galioja - doleris tapo dominuojančiu pasaulyje pinigu.
O dabar pereikime prie prasidėjusių karinių veiksmų Ukrainoje. Koks čia vyksta žaidimas? Amerikiečiai niekada nepuls Rusijos atvirai. Jie iš principo niekada nėra kariavę su sau lygia pagal ginkluotę valstybe, o susigrumti su Rusija šiuo metu, kada rusai turi ginkluotę, atskiruose segmentuose pranokstančią JAV ginkluotę, jiems nepriimtina. Dėl to jie stengiasi kariauti kitų rankomis - šiuo atveju Ukrainos, Lietuvos, Lenkijos ir Europos Sąjungos. Jeigu mes šito nesuprantame arba manome, kad aš kalbu netiesą, tuomet Lietuvos sprendimai bei viltys yra vienokie, o jeigu suprantame ir sutinkame, tuomet mūsų sprendimai turi būti visiškai kitokie, negu buvo iki šiol.
Štai dabar Lietuvoje kalbama apie skyrimą kuo daugiau pinigų ginkluotei... Mano paprastas klausimas: ir kuo gi padėjo ta ginkluotė Ukrainai? Per 4-5 valandas Ukrainos karinės infrastruktūros neliko - nei karo aviacijos, nei laivyno, nei iš esmės sausumos pajėgų ginkluotės, kuri liko susprogdintuose sandėliuose...
Aš visada sakiau: mes ginklais negalime nieko laimėti. O tikėtis, kad mus rems tas tolimas mūsų „draugas", apkritai yra nesąmonė. Ką pasakė šitas „draugas" šią naktį Ukrainai? Pasakė, kad nė vieno Amerikos kario Ukrainoje nebus. Tas pats būtų ir mūsų atžvilgiu. Aš niekaip nesuprantu, iš kur mūsų žmonėse yra tiek daug to kvailo tikėjimo, kad mus kažkas gins? Kas vyksta tų žmonių galvose?
Man pirmiausia rūpi išlaikyti Lietuvos valstybingumą, nes jam jau iškilo grėsmė, kaip ir Ukrainos valstybingumui. Jeigu mes eisime tuo pačiu keliu, kaip iki šiol, tai baigsime liūdnai.
Štai prisiminkime Gruzijos įvykius. Mes rėmėme Saakašvilį ir jo pasaulio supratimą. Tai baigėsi Gruzijos teritorijų praradimu. Vėliau rėmėme 2014 m. Maidaną Ukrainoje ir Porošenką - visa tai baigėsi Krymo praradimu. Dar vėliau rėmėme ir teberiamiame Zelenskį ir tai baigėsi galutiniu Luhansko ir Donecko praradimu, o dabar iškilo klausimas, ar apskritai Ukraina išliks kaip valstybė. Tai gal mes ne tuo keliu einame, jeigu visi šie mūsų „rėmimai" nuolat baigiasi fiasko kitoms valstybėms?
O Ukraina yra sudėtinė valstybė. Ten gyvenantys slavai dalijasi į Vakarų ir Rytų ukrainiečius su visiškai kitu mentalitetu. Užkarpatėje dar yra vengrų, kurie turi Vengrijos pasus. Taip pat ten dar yra lenkų, kurie gyvena Lvovo srityje ir turi „lenko kortą". Yra rumunų, kurie gyvena Bukovinoje ir Odesos srityje. Vengrijos kariuomenė jau dabar stovi prie Ukrainos sienos. Yra didelė tikimybė, jog Ukraina bus padalinta į gabalus ir visi juos pasiims - dar klausimas, ar lenkai iškentės, nes jiems atsiranda istorinis šansas vėl susigrąžinti Lvovą. Manau, kad dabar jie labai įdėmiai svarsto.
O Lietuvai, kad išsaugotume valstybingumą, reikia pažvelgti realybei į akis ir negyventi iliuzijose, neklausyti tų vaikiško protelio žmonių, kurie šiandien sprendžia visų mūsų likimą.