Rubrikoje „Mini interviu" kalbamės su rašytoju, psichologu Vytautu Čepu.
- Pasaulis stebi įvykius Kanadoje, kur vilkikų „laisvės konvojus" pakėlė šios šalies žmones kovoti už savo orumą ir laisvę - socialiniuose tinkluose dalijamasi vaizdais, kaip žmonės moja vieni kitiems, vaišinasi kava ir pan. Tačiau LRT, kiti oficiozai skelbia, kad ten „kelios kraštutinių dešiniųjų pažiūrų grupės" kelia neramumus, vandalai net „paniekino nežinomo kario kapą", matyti „nacistinė simbolika". Ar galima teigti, kad oficialiose medijose neliko informacinės žurnalistikos, kai net įvykiai užsienyje nušviečiami taip, kaip reikia valdantiesiems?
- Tokia tendencija matyti jau ne pirmi metai. Todėl dabar skaityti oficialiąją spaudą ar žiūrėti mūsų televizijų reportažus yra tiesiog koktu. Lietuvos radijas ir televizija jau seniai yra vienos partijos rankose ir jokiais organizuojamais televizijos forumais to nepridengsi. Iškart supranti, kas vyksta, kai į forumą, nagrinėjantį vieną ar kitą visuomenei aktualų klausimą, ateina penki pašnekovai, palaikantys vieną pusę, ir vienas išsigandęs žmogelis iš kitos pusės, kurį visi spaudžia. Konservatoriai ir jų užvaldyta televizija jau seniai visiems „lenda per gerklę".
O tai, ką ir kaip jie rodo iš mitingų, labai nesunku padaryti. Minioje visada atsiranda žmogus, kuris laiko alaus butelį rankoje, ar koks nors provokatorius rėkia, ar matyti labiau suvargęs žmogelis - juos rodai ir sakai: žiūrėkite, kas ateina į tuos mitingus. Nes, ką nori parodyti, tą ir parodysi.
Suprantu, kad ir žurnalistas gali turėti savo pažiūras, bet profesionalas turi jas suvaldyti ir būti objektyvus. Dabar gi iš LRT eterio, oficialiosios spaudos duodami nurodymai, kaip reikia mąstyti, ką reikia galvoti, kas yra geras, o kas - blogas. Jiems blogas žmogus dėl to, kad kitaip galvoja. Lygiai tas pats buvo ir valdant komunistams. Vienas galvojimo būdas, vienas tėvas, kaip jis pasakė, kaip parodė, taip visi ir turėjome daryti, bėgti iš paskos.
- Kaip jūs pats gaunate, atsirenkate informaciją?
- Pasižiūriu žinias per įvairias televizijas. O paskui sėdu prie kompiuterio ir peržiūriu socialinius tinklus. Ten randu informaciją, visiškai priešingą tai, ką skelbia oficialioji žiniasklaida. Jos žurnalistus, kurie taip rašo ar sako, vadinu „dvaro" šunimis. Jei tik kas įvyksta, tarkime, koks nors Lietuvos šeimų sąjūdžio mitingas, tuoj kitą dieną būna paleisti „dvaro" šunys. Iškart nurodoma, kalama į galvą, kaip reikia vertinti tą mitingą, kaip reikia kalbėti ir kokie čia blogi žmonės buvo susirinkę.
Prisiminkime Sausio 13-osios minėjimą. Iškart buvo akcentuojamas tik švilpimas ir kaukimas. Ką tas senukas apie ten susirinkusius žmones pasakė, bala nematė - jis 30 metų be poilsio ir atostogų varo tą savo pagiežą ant Lietuvos žmonių. Bet „dvaro" šunys iškart pasileido: jie negerbia žuvusiųjų, jei švilpia tokią dieną. Televizija rodė tik tuos kadrus, kur žmogus labiau išsižiojęs, ar koks labai jau pavargęs buvo. O kada žmonėms išreikšti savo nuomonę? Ir kur? Valdžia jų nepriima. Jeigu jie susirenka, iš jų tyčiojamasi.
- Neleis susirinkti ir dabar. Kaip vertinate tai, jog Lietuvos šeimų sąjūdžiui valdžia nedavė leidimo mitingui Vasario 16 dieną?
- Vertinu kaip bailumą, desperaciją. Faktiškai valdžia pradėjo bijoti savo Tautos. Jie užsidarė savam burbule, kiaute arba palindo, taip sakant, po kilimu ir ten savo „šurum murum" daro.
Žmogus šiandien lyg tas baudžiauninkas paliktas su savo bėdom, problemomis - sukis, kaip nori. Ar girdėjote, kad valdantieji ginčytųsi dėl dujų kainų? Aš Klaipėdoje turiu butą, bet dabar, per pandemiją, gyvenu kaime, todėl tame bute beveik išjungtas šildymas - paliktas minimalus, tad bute šalta. Bet gavau 140 eurų sąskaitą, nors anksčiau už šildymą mokėjome 30 ar 40 eurų. Va, kur problema. Bet ji - nesvarbi. Svarbu žmogaus teisės Kinijoje, baltarusius nuo Lukašenkos vaduoti, lenkams įtikti su tomis trimis raidėmis. Valdantiesiems labiau rūpi narkotikų legalizavimas, alkoholio pardavimai, nežinia kieno skriaudžiamų homoseksualų teisės. Argi tai šiandien svarbiausios Lietuvai problemos, kai trečdalis žmonių gyvena skurde, o kainos vis kyla?
Irena BABKAUSKIENĖ