Regis, pasaulinis visuomenės skaldymo ir valdymo planas sėkmingai įgyvendinamas ir Lietuvoje. Apie jo sumanytojus klaidžioja įvairių versijų, ir visos jos susijusios su sąmokslo teorijomis. Tarp jų - ir pasaulio perkrovimo programa, bene aršiausiai puolama valdžios parankinių, t.y. tų, kurių pirmoji priedermė ir būtų lipdyti taiką visuomenės viduje. Advokatės, prof. Liudvikos MEŠKAUSKAITĖS akimis, reikia labai nedaug, kad žmogus imtų eiti prieš žmogų, kaip nutiko Ruandos pilietiniame kare, kilusiame dabartiniais laikais.
- Neseniai grįžote iš kelionės po Lotynų Amerikos šalis. Grįžusi nepasijutot it šaltame vandenyje?
- Tiesiog tokia mano savigyna: pasineriu į darbus, į piešimą, į keliones ir taip save bent laikinai apgaunu. Keliaudama tik epizodiškai galėjau stebėti, kas vyksta Lietuvoje, bet ne akla ir ne kurčia esu, - matau, kas vyksta Lietuvoje. Man pasirodė, kad mes pasiekėme cinizmo viršūnę ir žmonių sąmonėje įvyko tam tikras persilaužimas. Stebėdama Sausio 13-osios mitingo atgarsius, buvau sukrėsta visas ribas peržengusios priešpriešos ir neapykantos kurstymo. Iki kokio lygio nusiritome, kaip viešojoje erdvėje vieni kitus vadiname!..
Man atrodo, kad tai yra labai pavojinga situacija, nes jeigu, neduok Dieve, kažkas prasiveržtų iš šono, mes vieni kitus pultume kaip Ruandoje 1994 metais... Susidaro įspūdis, kad tarytum paveikti hipnozės visuotinai ritamės į prarają ir niekaip negalime prabusti. Įpratusi gintis nuo nemalonios ar kenksmingos situacijos, ieškau ko nors pozityvaus, bet pirmiausia pastebiu, kad aplink mus vyksta didelės tragedijos.
- Galėtumėt paaiškinti plačiau?
- Aš, pavyzdžiui, turiu mane apsaugantį meno, mokslo pasaulį, stengiuosi neklausyti demagogijos, televizoriaus nežiūriu (ekraną esu paslėpusi po paveikslu), labai aiškiai skiriu, kas yra propaganda, - man lengviau adaptuotis. Bet ne visi turi užuovėjas, ne visi yra stiprūs, - yra daugybė psichologiškai sugniuždytų žmonių. Jie yra įbauginti dėl pandemijos padarinių, dėl savo ir vaikų sveikatos, ateities. Ko tu gali tikėtis iš išsigandusio žmogaus? Baimė paralyžiuoja žmogų. Baimės koncentracija yra depresija, o depresija reiškia, kad žmogus ima neigti patį gyvenimą. Baisiausias dalykas, ką mes turėsim pandemijai pasibaigus, - išgąsdinta, psichologiškai palaužta visuomenė.
- Ir supriešinta, paniekinta?
- Dvejus metus besitęsianti gąsdinimo politika ir psichologinis teroras prieš visuomenę yra nusikaltimas, jau nekalbant apie nesiskiepijančių nuo viruso persekiojimą. Dauguma jų bijo prarasti darbą, kaip sovietmečiu - bijo kalbėti. Bet juk nevalia žmogaus, kuris kalba kitaip, kuris mąsto kitaip, rūšiuoti, neįleisti jo į parduotuvę, kavinę. Kitas žmogus, kol Vyriausybė nesustabdė Galimybių paso, buvo priverstas kęsti pažeminimą kiekvieną kartą rodydamas jį, nors ir suvokdamas, kad žmogaus teisės yra prigimtinės. Juk jas ne valdžia duoda, o jas žmogus turi dėl to, kad jis - žmogus.
Kartais atrodo, tarsi Lietuvoje būtume nusiritę tris dešimtmečius atgal. Kartais pasijunti gyvenanti kokio Andropovo laikais, kai žmonės buvo tikrinami, ar jie darbo metu kažkur nevaikščioja, ar nesėdi kino teatre, negirtauja ir pan. Patinka tai kam nors ar nepatinka, nepateisinu ir nepateisinsiu žmonių rūšiavimo. Turime Konstituciją, turime žmogaus prigimtines teises ir nevalia jų paversti mistinėmis galimybėmis, kurias mums dovanoja valdžia ar Vyriausybė. Kas yra galimybė?
Aš tą suprantu taip: mūsų Vyriausybė, skirdama po šimtą eurų tiems pensininkams, kurie pasiskiepys, suteikė galimybę, palaikant jos politiką, gauti šimtą eurų (kita kalba - to moralinė etinė prasmė), bet ką reiškė Galimybių pasas, kuris faktiškai suteikia tai, ką ir taip turi pagal Konstituciją. Jau viešai pripažinta, kad tai yra politinė priemonė. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jūs mane išrinkote, aš atėjau į valdžią, susigalvojau, o jūs vykdykite, šokite pagal mano užsakytą muziką.
- Jeigu kas imtųsi sudarinėti įvairiapusę pandemijos statistiką, turėtų išskirti išaugusį skundikų, išdavikų skaičių. Štai neseniai girdėjome atvejį, kai Klaipėdos universiteto studentai įskundė savo dėstytojus dėl to, kad jie kritiškai atsiliepė apie vakcinas ir pandemijos valdymą. Kaip manote, skundžiama iš baimės?
- Nesu psichologijos specialistė, bet akivaizdu, kad skundimo fenomenas būdingas visiems laikams ir visiems kraštams. Visuomet skundikų buvo ir bus. Bet kodėl? Vienas iš atsakymų galėtų būti ir toks. Krizių valdymo specialistas, psichoterapeutas Darius Ratkevičius yra pasakojęs apie netikėtus vieno gaisro, regis, nutikusio XIX a. Operos teatre, palaikų tyrimo rezultatus.
Tyrimo metu buvo nustatyta, kad daugelį žmonių mirtis ištiko dėl uždusimo, tačiau didelė mįslė buvo dalies aukų kaukolėse rastos taisyklingos formos įdubos, leidusios manyti, kad smūgiai į galvą ir buvę tiesioginė ar netiesioginė mirties priežastis. Pagaliau mokslininkams susiprotėjus, kad tuomet buvo įprasta vyrams nešiotis metalo bumbulu užsibaigiančias lazdas, prieita prie išvados, kad kilus panikai tam tikra dalis žmonių gelbsti save, tam tikra dalis - gelbsti kitus (elgiasi altruistiškai), bet yra ir trečia grupė, kuri lazdomis daužydama kitus, skinasi sau kelią.
Panikos suvaldyti neįmanoma, jos ištikti žmonės elgiasi ne pagal nustatytas taisykles, - jie elgiasi nesąmoningai. Galbūt mes neturime smerkti ir tų žmonių, kurie skundžia; tai yra mūsų pasąmonė, mes taip esame užkoduoti...
Kita vertus, kokią teisę mes turime persekioti tuos, kurie mąsto kitaip. Kritikuoti valdžios sprendimus, jeigu galvoji, kad jie neteisingi, kiekvienas iš mūsų galime, - Konstitucijoje juodu ant balto įrašyta pilietinė teisė kritikuoti valdžios sprendimus. Įduoti tokius žmones - vadinasi, persekioti juos už tai, kad jie vadovaujasi Konstitucija.
- Pirmosios Respublikos prezidentas Kazys Grinius yra taip sakęs apie Konstituciją: „Ligi mes Konstituciją gerbsim, ligi jos klausysime, ligi tol turėsime šalies ramybę." Jis pasirodė teisus, ar ne?
- Mūsų Konstitucija yra gera, tik problema ta, kad daugelis žmonių įsivaizduoja, jog ja galima manipuliuoti: kada reikia, ją prisiminti, o kada reikia - ją pamiršti arba išversti antraip, kas juodu ant balto parašyta. Kita problema kyla balansuojant tarp teisių. Aš turiu teisę į kūno neliečiamumą, valstybė turi pareigą rūpintis sveikata, bet šiandien manipuliuojama tąja linkme, kad, tarkime, individo teisės turi būti paaukojamos dėl kitų gerovės, - dėl liaudies.
Šita tendencija yra grėsminga. Iš istorijos žinome laikotarpius, kada individo teisės buvo aukojamos liaudies gerovei, ir žinome, kuo tai pasibaigė. Būtent toji baigtis po Antrojo pasaulinio karo ir paskatino tiek Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, tiek Europos žmogaus teisių konvencijos atsiradimą.
- Juk priešprieša kyla ir dėl to, kad pagal Konstituciją be žmogaus žinios negali būti atliekami moksliniai ar medicinos bandymai. O kas vyksta dabartiniu metu: žmonės verčiami skiepytis ir net buvo bandoma įteisinti privalomus skiepus tam tikrų profesijų atstovams.
- Kiekviena diktatūra turi savo taisykles. Žmogus iš natūros mėgsta paklusti taisyklėms, nes tada nereikia galvoti, kaip gyventi. Turėčiau pasakyti, kad nesu antivakserė, prisiėmiau tris skiepus sąmoningai rizikuodama; turiu tokią teisę. Dar daugiau, tikiu medicina ir kitais mokslais. Bet aš jokiu būdu negaliu smerkti žmonių, negaliu jų rūšiuoti, klasifikuoti dėl to, kad jie galvoja kitaip, kad jie nusprendė savo imunitetą stiprinti, kad jie dar abejoja vakcinomis, nes tyrimai bus baigti tik kitąmet.
Negaliu net minties prisileisti, kad būtų galima rūšiuoti žmones už tai, kad jie turi kitus įsitikinimus ir nenori eksperimentuoti savo kūnu, kaip padariau aš, atsižvelgdama, kad esu rizikos grupėje ir noriu keliauti. Aš pripažįstu skiepus, bet pripažįstu ir tai, kad jie yra receptinis vaistas ir šį receptinį vaistą turi paskirti ne ministras, ne premjerė, ne Seimas, politinė ar biurokratinė, ar valdžios struktūra, o gydytojas, apžiūrėjęs pacientą ir nusprendęs, reikia jam to vaisto ar nereikia. O jeigu juos skiria Vyriausybė, kas garantuos, kad toji Vyriausybė ryt nenuspręs, kad, tarkime, man reikia botokso, kad man reikia pokyčių, nes aš neatitinku kažkokio etalono, jog turėčiau visuomenės labui paaukoti inkstą?..
Mes ateiname į neofašistinius laikus, nebijau šito pasakyti. Puikiai suvokiu, kad šiandien yra prabanga gyventi neapimtam baimės ir kalbėti taip, kaip aš su jumis kalbu. Tai yra didžiulė prabanga, bet aš turiu šitą galimybę ir ja naudojuosi.
- Jums ne argumentas, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad skiepai demokratijoje gali būti būtini, kad Austrijoje jie greitai taps privalomi?
- Fašizmas, jei prisimenate, užgimė būtent išsivysčiusiose šalyse.
- Ne kartą skaitėte pranešimus apie žiniasklaidos vaidmenį formuojant tam tikrus procesus. Meinstryminė žiniasklaida dėl susiskaldymo linkusi kaltinti protestuojančius piliečius. Štai LRT laidos vedėja forumą pradeda teze, esą „save tituluojantys tradicinių vertybių propaguotojai ypač skatina visuomenėje nuodingus reiškinius". Gal ji bent kiek teisi?
- Ką reiškia „tradicinės vertybės"? Visais laikais melas buvo melas, tiesa buvo tiesa. Gėris buvo gėris,o blogis buvo blogis. Mes turime turėti kažkokius atskaitos taškus. Pasakysiu paprastai, nereikia galvoti, kad paprastas žmogus yra kvailys. Nėra kvaili mūsų žmonės, jie patys atsirenka ir neužčiaupsi jiems burnų. Ir net jeigu užčiaupsi burnas jie galvos, kaip galvoję...
Ypač mane sukrėtė visuomeninio transliuotojo pozicija, kurią jis yra užėmęs žmonių kiršinimo ir neapykantos kurstymo atžvilgiu. Kaip visuomeninis transliuotojas, kuriam mes mokame pinigus, gali veikti prieš visuomenę ir akivaizdžiai kurstyti nesantaiką. Jau anksčiau stebėjausi, kaip LRT taryba gali leisti savo žymiausiems „veidams" įžeidinėti bjauriais rusiškais žodžiais prezidentą, ginkluotųjų pajėgų vadą, taip pažemindami visus tuos, kurie už jį balsavo, - tai yra visos Tautos pažeminimas.
Esame maža valstybė, neturime teisės susipriešinti, turėtume gerbti vieni kitus, gerbti vienas kito apsisprendimą, tačiau... Prieš kažkiek laiko Norvegijoje dirbanti kardiologė Loreta Strom feisbuke buvo pasidalijusi netikėtomis vieno mokslinio eksperimento išvadomis. Pasirodo, sudėjus į vieną stiklainį juodųjų ir rudųjų skruzdžių kolonijas, jos ramiai gyvena savo kolonijose, bet kada stiklainis supurtomas, jų elgsena pasikeičia: jos ima žudyti viena kitą...
Aš nežinau, kas purto mūsų stiklainį, bet visi esame tokio stiklainio viduje.
Autorius: Danutė ŠEPETYTĖ
Profesorė Liudvika Meškauskaitė: atvirai ir drąsiai kalbėti šiandien yra prabanga. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.