Kalba, pasakyta Lietuvos kultūros fondo organizuotame forume „Šiandieninė Lietuva: viltys ir realybė“, 2006 m. vasario 22 d.
Jeigu reikėtų pasakyti, kokia didžiausia šiandieninės Vakarų civilizacijos problema, nedvejodamas atsakyčiau taip: laisvės ribos, laisvės ribų problema. Lietuva, ko gero, yra laisviausia Europoje (apie tai jau buvo užsiminta kalbant apie visuomenės apolitiškumą). Čia kalbama, elgiamasi ir apskritai gyvenama, kaip kas nori.
Praktiniai tokio gyvenimo rezultatai yra pakankamai apčiuopiami. Mūsasis laisvės supratimas Kovo 11-osios Respubliką padarė Europos Sąjunga. Kalba privesta prie rašybos reformos, švelniai tariant, tauta – prie masiško apsigyvenimo užsieniuose. Teritorija suprantama kaip kilnojamasis ir įvairiopai parceliuojamas bei nusavinamas turtas – tai irgi visiškai neregėtas reiškinys. Tiesa, tie rezultatai, kaip kokios nors ribos mūsų visuomenės sąmonėje, dar yra tokie eferemiški, kad mūsų laisvei beveik nekliudo, bent jau didžiumos laisvei. Blogiausia yra tai, kad nėra bendruomeninės valios tai kaip nors keisti. Žiniasklaida, kuri šiandien vienareikšmiškai yra tapusi tikrąja visuomenės sąmone, tai liudija su negailestingu atvirumu: pelnas ir dar kartą pelnas.
Kita vertus, nelaimėlių išsilaikymo pastanga su šitaip formuojamu žiniadaros procesu, kuris lemia žiniasklaidos stilių, kryptis, žanrus, autorius, galų gale, skaitytojus, žiūrovus, klausytojus. Bandymai mąstyti kokiame nors „Atgimime“, „Šiaurės Atėnuose“, „Kultūros baruose“, „Veide“, „Lietuvos žiniose“ paskęsta žiniasklaidinio greito maisto kalnuose. Žinoma, galima rasti šituose kūriniuose estetikos. Ne vienas gali prieštarauti ir įrodinėti, tačiau anaiptol nepaneigs realios padėties: Lietuva neturi savo plėtros strategijos, eina į ateitį užrištomis akimis, o demokratinis savo galimybių įžvalgos procesas, kuris galėtų vykti žiniasklaidoje, lieka lauke, už viešosios erdvės durų. Pjauti valdžias – nei pats geriausias, nei vienintelis būdas žiniasklaidai prisiimti atsakomybę už šalį. Žiniasklaida – be prasmę teikiančių nacionalinių tikslų, be atsakomybės. Kokia nors laisvės tvarka yra ir liks tiktai asmeninis verslas. To jau nesidrovi atvirai deklaruoti žiniasklaidos savininkai ar vairininkai. Būtent tai ir verčia klausti, kaip keisti padėtį?
Laisvė įgyja ribas, kitaip sakant, iš savivalės ir chaoso kristalizuojasi į kokią nors tvarką dvejopai: iš savęs pačios ir kažkieno padedama. Iš savęs pačios laisvės tvarka iškyla per supratimą ir asmeninį apsisprendimą. Iš šalies tvarka ateina per prievartą. Kažkas, kas stipresnis, staigesnis, galingesnis, nurodo, kaip reikia elgtis. Netikiu, kad lietuviškoji žiniasklaida galėtų pastebimai pasikeisti imdamasi sąmoningos atsakomybės. Pernelyg sunkus ir pernelyg individualus yra šitas kelias. Jis ir toliau reikš tiktai atskirų asmenų raišką arba raiškos galimybę mūsų žiniasklaidoje. Kiek jie patys sugebės prasimušti? Kol kas labiau įtikima, kad žiniasklaida ir toliau liks prievartų tinklu. Tai irgi nieko nauja. Totalitarinėje sistemoje žiniasklaidą determinavo ideologinė prievarta. Demokratinėje sistemoje apibrėžia finansinė prievarta. Mums nauja yra tai, su kokiu malonumu po pusės amžiaus totalitarinės tvarkos mes nirome į finansinę, atsisakydami visų išsivaduojamojo laikotarpio bendruomeninių idealų, kaip anų laikų palikimo.
Atkurti bendro gyvenimo Lietuvoje praktiką šiandien yra gyvybinis tikslas, teikiantis prasmę ir Lietuvai, ir jos žiniasklaidai. Realizuoti jį, žinoma, galima, bet tik iš dalies. Pirmasis kelias būtų rimtas biudžetinis visuomeninių, kultūrinių žiniasklaidos priemonių ir kanalų finansavimas, apskritai kultūros finansavimas. Tačiau tol, kol praktiškai visos vyriausybės nuo Nepriklausomybės atkūrimo laikų iki dabar laikosi ir toliau laikysis nuostatos, kad visi kultūros produktai turi būti pelningi, nacijos intelekto brandai būtino normalaus finansavimo nesulauksime.
Lieka antrasis, negatyvus, būdas: įdėmiai įsiklausyti į tai, ką sako mums kiti. Visų pirma, kad ir kaip keista, arabai ir musulmonai. Karikatūrų skandalas yra tokia mūsų kultūros kritika, kurią mes arba išgirsime ir pabandysime padaryti išvadas, kaip Lietuvai ir apskritai krikščioniškajai civilizacijai būti globalizmo epochoje, arba iš dabartinio kultūrų konflikto Pietų ir Vakarų priešprieša virs civilizacijų karštuoju karu, kaip Irakas yra virtęs Jungtinėmis Valstijomis. Vakarai nepajėgūs sukelti tokios kultūrinės isterijos, kokią sukėlė musulmonai. Kas galėtų pasakyti, kas buvo tas rusiškai kalbėti mokantis Danijos laikraščio kultūros skyriaus vedėjas, disponuojąs nepajudinamu argumentu – europietiškąja žodžio laisve? Tai labai įdomi aplinkybė.
Mums tikrai nebūtina solidarumo labui persispausdinti Mahometo teroristo karikatūrų. Tai jau teko pasakyti ir Lietuvos Prezidentui, ir religinių bendruomenių vadovams. Beje, irgi charakteringas žingsnis: valstybė jau pabandė įsikišti į šventąją žiniasklaidos teritoriją, į žodžio laisvės sklaidą. Jeigu patys suprantame, kad musulmonų ir krikščionių susidūrimas yra ne tiktai religijų santykių klausimas, bet ir civilizacijų susidūrimas, ar tada būtina sekti Jungtinių Valstijų mums primesta gėrio ir blogio kovos koncepcija? Lietuva privalo turėti savo nuomonę šitais klausimais.
Mes galime remtis tiktai savomis vertybėmis, gyvenimo prasmę suteikiančiomis vertybėmis: asmens orumu, tvirta šeima, stipria tauta ir šventa jos žeme. Ar jos, tos vertybės, netinka kiekvienai Europos tautai? Galų gale ar jos nėra istoriškai sugyventi imperatyvai, į kuriuos turime įsiklausyti, kuriuos turime išgirsti ir suprasti, kad visa tai, kas yra už jų, yra asmeninio, privataus biznio sfera. Tie orientyrai duoda atsakymus į visus viešojo kalbėjimo ir jo tikslų klausimus. O koks to viešojo kalbėjimo skirtumas nuo visų kitų bylojimo rūšių, manau, visi suprantame, jei ne, tai būsime priversti suprasti, kitaip mūsų žiniasklaida ir toliau pieš jau nebe filosofinius švenglerius, o mūsų akims besiveriančius Europos saulėlydžio vaizdelius.
Gerai, kad šiandien mes aiškiai klausiame. To mes ir norime, to mums ir reikia. Aš atsakymą turiu. Tiems atsakymams turime apsispręsti kiekvienas.